Ištrauka iš Piotro Koźlako knygos „Kaip išgyventi ligą, kančią, vienatvę ir mirtį“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019, iš lenkų k. vertė Vaiva Narušienė)
Ne taip svarbu, / kokia mano kančia, / bet tik tai, su kuo ją išgyvenu. – Józefas Tischneris
Nelengva būti su kenčiančiais, patiriančiais fizinį skausmą, sergančiais psichine liga arba išgyvenančiais paskutiniąsias savo dienas. Tuomet jaučiamės kažkaip keistai nepatogiai. Ne visada žinome, ką tokiu metu daryti ar sakyti. Čia reikia įsiklausyti į ligonių vartojamą specifinę kančios kalbą. Kartais jie išreiškia nebylų prašymą ar klausimą savo mimika, kokiu nors atkreipiančiu dėmesį gestu. Kai galiausiai sukaupiame drąsos ką nors pasakyti, dažnai tai būna žodžiai, labiau kylantys iš mūsų baimės ir sutrikimo nei iš rūpesčio prieš mus gulinčiu ir skausmo paliestu žmogumi. Kai kas nors išties sunkiai serga, tokie pasakymai kaip „šiandien atrodai žymiai geriau“ gali nuskambėti sarkastiškai. „Tikrai vėl atsistosi ant kojų“, „jaučiu, kad tau veikiai pagerės“ – tai melai, kurie dažnai tariami, patiems tuo netikint. Patys puikiai žinome, kad mūsų žodžiai nėra tiesa, o mūsų draugai irgi tai jaučia. Tad ką gi daryti? Kaip elgtis, kad buvimas su kenčiančiaisiais neštų jiems palengvėjimą, o ne pigų optimizmą?